Suknelių kūrėja Madame Bordeaux: „Noriu manyti, kad nuoširdumas bei geri palinkėjimai atsispindi net mezginyje“

2014-02-11

 Suknelių kūrėja Madame Bordeaux: „Noriu manyti, kad nuoširdumas bei geri palinkėjimai atsispindi net mezginyje“
 

„Žinau, kad kalbu emocionaliai, bet taip tiesiog yra.“ Ši frazė per mūsų neplanuotai užsitęsusį pokalbį su išskirtinių suknelių, moteriškų bei mergaitiškų drabužių ir aksesuarų kūrėja,  žavinga ir išskirtine moterimi Milda, žinomą „Madame Bordeaux“ vardu, skambėjo vos ne kiekviename klausime. Sėdėdama ir klausydama negalėjau atsispirti užkrečiamam džiaugsmui, kuris apima žmogui radus save. Pajaustos spalvos, išgyventi raštai ir jokio „akių“ skaičiavimo: tai – ne mezgėjos istorija.

Madame Bordeaux. Kodėl būtent toks, lietuviui sunkiai skaitomas, prancūziškas pavadinimas?

Pirmasis pavadinimas buvo kiek kitoks, tačiau žmonėms jis kėlė keistokas asociacijas. Po begalinių abejonių, kai visgi priėmiau sprendimą užsiimti išskirtinių suknelių kūryba, nuvykau pas mamą ir tariau: „Iš didelės pagarbos, Tau pirmajai pristatysiu savo ateities planus".

Išklojau viską, net padariau kokybišką vizualinę prezentaciją. Mano mama užkietėjusi finansistė, strategė, logikos žmogus. Galite tik įsivaizduoti, kaip ji reagavo į mano apsisprendimą megzti sukneles. Klausydama susiėmė už galvos. Prieštaravimų nenorėjau girdėti, tačiau naktį užmigti nepavyko. Vis mąsčiau, kad negaliu jos nuvilti.

Gyvenimas be bordo spalvos man tiesiog neįsivaizduojamas. (Šypsodamasi Milda rodo tamsiai raudoną manikiūrą – red. past.)

Tačiau lietuviškas žodis „bordo“ man per daug grubus. Kai paryčiais jį prisiminiau, mintyse iškart turėjau prancūzišką, elegantišką „Bordeaux“. Kadangi pirminiam pavadinimui „Madame“ priekaištų nebuvo, jis išliko ir štai gimė „Madame Bordeaux“. Anksčiau dėl pavadinimo susilaukdavau priekaištų ir dabar jų pasitaiko – juk visiems ir neįmanoma įtikti, tačiau man jis be galo patinka!

Kiek pastebėjau, kiekviena Jūsų suknelė turi pavadinimą. Ir ne bet kokį – lotynišką. Kaip sugalvojote duoti savo suknelėms vardus?

Suknelės man gimsta galvoje. Naktį, dieną, per pietus, kelyje ar beskaitant knygą – išnyra prieš akis ir tiek. Prie lovos turiu gražią knygelę, į kurią ir nugula pirmasis vaizdinys, jei jį pamatau naktį, arba ant servetėlės, jei pamatau begeriant kavą kavinaitėje. Paskui visi modeliai suskrenda i segtuvą, kuriame yra atskira skiltis „Idėjos“.

Turiu įprotį kelis kartus per dieną pasidaryti kavos į ypatingą, baltąjį angelo puodelį ir „atsijungti“ nuo pasaulio, išjungti telefoną ir pabūti su savimi. Gerdama kavą interneto platybėse stebiu rečiausias pasaulio gėles: dykumoje iš smėlio išaugančią, ar džiunglėse besislepiančią, tačiau žydinčią ypatingo grožio žiedu. Štai tada gimsta galutiniai arba visai nauji suknelių variantai, kurios kartu su įkvėpimo šaltiniu paveldi ir lotynišką retos gėlės vardą.

Minėjote, kad prieš tai turėjote „rimtą“ darbą. Kada ir kaip nusprendėte pasukti kūrybos keliu?

Taip, ilga laiką dirbau tik „rimtuosius“ darbus, nes esu kilusi iš ekonomistų šeimos, tačiau jaučiau, kad tai mane stipriai slopina. Nors gyvenime stengiuosi gyventi šūkiu „daryk gerai arba nedaryk visai“, pastaruoju metu tiesiog neįžvelgdavau tų darbų prasmės, o galiausiai  ir su darbais sudėtinga, į bet kokį eiti nenorėjau.

Juolab, kad savo sūnui linkiu geresnio gyvenimo, o neturint laisvo grafiko sudėtinga suderinti jo treniruotes bei užsiėmimus. Samdyti svetimą žmogų taip pat nenorėjau.

Dar viena priežastis – negaliu ryte atsikelti anksti.  Galiu dirbti visa naktį, bet svarbiausia, kad ryte atsibusčiau pati, tuomet, atrodo, kalnus galiu nuversti! (juokiasi).

Iš ko išmokote megzti?

Iš mamos išmokau laikyti virbalus. Šis rimtasis žmogus visą mano vaikystę mezgė ir siuvo man gražias sukneles. Vaikystėje šiek tiek mezgiau, bet labai jau nedaug, tačiau gražiai siuvinėjau. Kai gimė sūnus nusipirkau virbalus ir pabandžiau megzti, tačiau nieko neišėjus viską nutrenkiau į giliausią kampą. Virbalus pasiėmiau tik stipriai sustreikavus sveikatai, kadangi viską buvau pamiršusi, o raštų skaityti nemokėjau– mezgiau iš galvos. Šie mezginiai ir buvo gražiausi.

Man gražiausia, kai mezginys yra tavo – gimsta vaizduotėje.

Kaip supratote, kad atėjo laikas sukneles pardavinėti?

Nesupratau... Kai pas mane svečiavosi viena įspūdinga ponia, ji pasiprašė į mano drabužinę apžiūrėti suknelių ir pareikalavo išnuomoti. Kadangi mano suknelės tiesiog nesunešiojamos – sutikau. Štai tokia ir buvo pradžia.

 Suknelių kūrėja Madame Bordeaux: „Noriu manyti, kad nuoširdumas bei geri palinkėjimai atsispindi net mezginyje“

Iš kur sėmėtės idėjų pirmiesiems darbams? Kas pastūmėjo kurti?

Rimtasis darbas. Kai pradėjau dirbti Mero dešiniąja ranka – reikėjo pakeisti bohemišką stilių. Kadangi negaliu pakęsti apsipirkinėjimo, nusipirkau kelis pačius įspūdingiausius ir kokybiškiausius švarkus, geriausių siūlų ir naktimis mezgiau.  Pasisiuvau begalę skirtingų pasijonių ir taip žaisdavau spalvomis.

Kaip atrodo jūsų pirkėja?

O štai čia vienareikšmiško atsakymo neturiu. Jos visos tokios skirtingos, kad net pačiai keista. Moterims esu dėkinga už malonų bendravimą. Ačiū Dievui, aš sutinku tik malonias ponias ir paneles.

Kiek užtrunka numegzti tokio grožio suknelę?

Labai sunku atsakyti, daug priklauso nuo siūlių, suknelės dizaino. Gali prireikti megzti ir iki septynių savaičių. Bandžiau kažkada suskaičiuoti valandas, bet tada suvoki, jog suknelės kaina turėtų būti dešimteriopai aukštesnė ir kyla niūrios mintys.

Stengiuosi neskaičiuoti valandų, jausti tik pozityvias emocijas. Gyvenime netikiu sėkminga apgaule ir noriu manyti, kad nuoširdumas bei geri palinkėjimai atsispindi net mezginyje.

Kaip atrodo jūsų diena? Kiek laiko per ją skiriate mezgimui?

Ryte – miegas. Kol miegasi, tai šventa! Kavos puodelis ir tyla su savimi, o toliau turbo variklis – sūnaus treniruotės, būreliai, užsiėmimai, kurių metu koridoriuje ar bet kur kitur mezgu. Vėliau visa diena bėgime:  susitikimai, reikalų tvarkymas, vėliau pasiimu sunų iš darželio ir visas laikas tik jam arba bendroms veikloms. Tuomet sūnaus knygų skaitymas ir tik jam užmigus – mezgimas. Mezgu nuo 22-23 val. iki 4 ryto.

Pati ilgą laiką gyvenate Vilniuje. Kuo jus, kaip kūrėją, žavi šis miestas?

Jis didžiausias Lietuvoje! Nors norėčiau gyventi dar didesniame, kai būnu užsienyje pasisemiu teigiamų emocijų ir miestų didybės. Tačiau, jei jau gyvenu Lietuvoje, mano miestas Vilnius. Svajoju gyventi Senamiestyje, buvo nepakartojama metus gyventi Literatų gatvėje.

Labai patinka su sūnumi klaidžioti miesto gatvėmis. Turime ir tradiciją – pasiimame termosinius puodelius ir žygiuojame savo pamėgtu maršrutu, o vasarą linksminame vilniečius paspirtuku, lėkdami per visą Gedimino prospektą.

Tik panašu, kad šiemet sūnus jau ūgtelėjo ir teks keisti smagųjį įprotį. Ankščiau bandžiau jį vežtis į užmiestį, arčiau gamtos, bet mažas būdamas jis tiesiog isteriškai rėkdavo – „Grįžk į miestą!“ – na, ir grįždavau. Auginu tikrąjį vilnietį!

Jūsų palinkėjimas vilniečiams.

Šypsenų. Linkiu šypsenų ir kuo daugiau! Grįžusi iš užsienio mane apima slegiantis jausmas, nes žmonės nesišypso.  Ateikite į mano studiją, padarysiu mandarininės arbatos. Pas mus jauku ir gera, gal tuomet ir šypsena veide sušvis. „Fainas“ tas mūsų Vilnius ir viskas su juo yra gerai.

Dėkojame Mildai už pokalbį!

Daugiau Madame Bordeaux suknelių galite peržiūrėti: https://www.facebook.com/madamebordeauxLtd.

Nuotraukos: Monika Penkūkū Photography

Taip pat skaitykite:

G. Žickytė: dokumentinis kinas padeda sustabdyti laiką

EveBUZZ įkūrėja J. Makselytė: „Gerdama arbatą užsisvajojau, kaip būtų smagu pabendrauti su atsitiktiniu žmogumi!“