Senąja lietuvių dvasia persmelkta juvelyrika

2013-04-24


Ši juvelyrika - kitokia, ji talpina jausmus, o juvelyras nėra technikas, bet grožio mylėtojas. Būtent toks yra Tadas Dijokas, kuriam juvelyrika yra ne tik hobis, bet ir gyvenimo filosofija. Pokalbio metu iš Tado lūpų pasigirsta tokie žodžiai: „ Jei nėra išgyvenimo -  nėra gyvenimo. Jei nėra gyvenimo tu miręs.“ Susidaro įspūdis, jog šis žmogus ir gyvena remdamasis tokiu teiginiu, išgyvendamas, ieškodamas gyvenimo spalvų ir, žinoma,  kvėpuodamas kūryba.

Papasakokite apie save

Esu ketvirtakursis Chemijos specialybės studentas, o papuošalus kuriu laisvalaikiu. Mano specializacija – etnorekonstrukcinė juvelyrika. Kas tai yra? Randamas senas daiktas, pavyzdžiui, vario žiedas, kuris kadaise turėjo raštą, ornamentą, ir yra atkuriamas. Eilinis žmogus muziejuje mano,  kad tai tik dar vienas daiktas. Tuo tarpu rekonstruktoriaus pagrindinė misija yra rasti  būdus, kaip tas autentiškas darbas buvo pagamintas ir padaryti jį tokį, koks jis buvo pagaminimo dieną. Prisipažinsiu, kartais būna sunku, kartais -  įdomu. Reikia gilintis į žinias, skaityti knygas, išmanyti technologijas. Gali pasirodyti, kad juvelyras dirba tik su įrankiais, tačiau juvelyrika prasideda nuo molio grumstelio, medžio, iš kurio padaroma anglis. Juvelyrika  - tai ilgas ir kruopštus procesas.  Pavyzdžiui, turiu apyrankę, kurią tris dienas be perstojo dariau ant Kernavės piliakalnio. Manau, tokiu būdu galiu prisiliesti prie protėvių  istorijos.



Kodėl būtent tokia juvelyrika?

Prieš aštuonerius metus netoli Utenos buvo rengiamos Gyvosios archeologijos amatų dienos. Ten susirinko geriausi Lietuvos juvelyrikos meistrai, tarp jų, Kazimieras Barišauskas Ir Evaldas Babenskas. Tada dar buvau vaikas, bet priėjau prie meistrų ir paprašiau, kad ir man leistų kažką sukurti. Žinoma, jie į mano prašymą rimtai nežiūrėjo. Tačiau po ilgų įtikinėjimų vienas iš meistrų davė vielos gabalėlį. Tuo metu ir įvyko esminis lūžis - padariau pirmąjį savo žiedą. Prisimenu, meistrai nepatikėjo, kad tai gali sukurti mažas vaikas. Taip prasidėjo mano draugystė su juvelyrika ir meistrais Kazimieru bei Evaldu, kurie tapo mano mokytojais.

Kaip aplinkiniai reagavo į tokį Jūsų pasirikimą?

Vieninteliai, kurie palaikė ir patikėjo, buvo draugai. Šeima į mano pasirinkimą žiūrėjo nepatikliai. Buvo visokių nuotykių. Tačiau aš dirbau nekreipdamas dėmesio į aplinkinių nuomonę ir galiausiai viskas yra taip, kaip yra dabar (šypsosi).



Kur ieškote įkvėpimo?

Gamtoje. Joje yra visos formos, sistemos, kurios susijusios tarpusavyje. Mes esame gamtos dalis. Manau, jog mūsų prigimtis yra būti gamtoje. Gražiausios formos – vingiuojanti upė, tekanti saulė, rusenanti ugnis.

Tadai, o tada kas Jums yra grožis?

Tikėjimas, garbė ir ramybė.

Kaip apibūdintumėte savo kuriamus papuošalus?

Galima pavadinti taip - „kuriu, ką matau“. Mano papuošalai turi prasmę, versiją, yra unikalūs, bet artimi. Kuriu papuošalus su užslėpta mįsle. Vienam mano kurtas papuošalas žmogui gali patikti, o kitam – visiškai ne, vienam pakabukas gali būti tiesiog gražus, kitam – tai jau gyvenimo filosofija. Žmogus tiesiog renkasi.



Ar sunku išsiskirti su savo kuriamais papuošalais?

Jei mano visi dirbiniai stovėtų vienoje vietoje, niekas jų nedėvėtų, tai tiesiog taptų blizgučių kalnu. Jie taptų nebe išskirtiniai. Papuošalai ne tik gražina žmogų, jie talpina prasmę, filosofiją. Kas yra papuošalas be žmogaus? Papuošalas turi būti dėvimas, be viso to jis tiesiog netenka prasmės.

 

Ar sulaukiate kritikos? Jei taip, kaip į tai reaguojate?

Aš kritikos pats prašau (šypsosi).  Manau, kritika yra sveikintinas dalykas, jei yra pasverta ir argumentuota.  Labiausiai vertinu meistrų kritiką ir komentarus, nes jie išmano visą juvelyrikos „virtuvę“. Man maloniausia, kai po ilgos darbavimosi dienos, dažniausiai tai būna ankstus rytas, padedi savo pagamintą papuošalą, šluostaisi rankas ir eini pasitikti patekančios saulės (šypsosi). 



Ar turite autoritetą?

Mano meistrai -  Kazimieras ir Evaldas.  Evaldas yra be galo meniškas ir aistringas žmogus, taip pat muzikantas ir juvelyras. Kazimieras – vyresnysis meistras.  Jis gyvena tarsi kitame pasaulyje, gali kurti savo dirbtuvėse  penkias dienas ir visai nebendrauti su išoriniu pasauliu. Gera prisiminti, kaip su jais ant piliakalnio filosofuodami gėrėme vyną. Tada supranti, kad jie yra žmonės, kurie gyvena, jaučia, tiki. Tokie meistrai man yra tikri autoritetai. Jie -  dideli ne savo darbais, o savo vidumi. 

Ar pastebite kitų žmonių dėvimus papuošalus?

Manau, jog visi juvelyrai turi tą ligą, tą smalsų žvilgsnį stebėti, kuo žmogus yra pasidabinęs. Galvoju, kad žmonės puošiasi tam, kad įgautų tam tikrą įvaizdį, statusą visuomenėje. Neslėpkime, šiuolaikiniame pasaulyje pripažinimas yra labai svarbus. Juvelyrika  - tai vienas iš būdų, galintis formuoti įvaizdį. Manau, kad tai yra savotiškai gera „investicija“, nes gali patraukti svarbių žmonių dėmesį.

Gal turite kažkokių svajonių, planų?

Kiekvieną akimirką. Mano svajonė yra skraidyti, deja, negimiau žuvėdra. Taip pat mano svajonė yra būti po vandeniu, tačiau aš - ne delfinas. O planai, tai gyventi, tobulėti, vystytis, augti ir žavėtis gyvenimu...Gyventi kiekvieną akimirką vis labiau, vis giliau, nes aš noriu visko, tačiau saikingai (šypsosi). Stengiuosi gyventi kiekvieną dieną prasmingai. Esu tokios nuomonės, kad turi daryti tai, ką moki geriausiai. Paikas tas žmogus, kuris nesistengia išpuoselėti savo žemės.

 



Taip pat skaitykite:

Saldi juvelyrika "TADAM!"

labàdienà - drabužiai su idėja